NASA „InSight Landing Tool“ turi unikalų prietaisą, galintį matuoti iš Raudonosios planetos skleidžiamą šilumą. Tai leis suprasti, kaip gali susidaryti didžiuliai Marso kalnai, apgaubiantys antžeminį Everestą
Mieli alpinistai, pamiršite apie Everestą ir pradėkite planuoti Marso viršūnių užkariavimą! Raudonojoje planetoje yra keletas aukščiausių kalnų visame Saulės sistemoje. Tarp jų, „Olympus“ kalnas yra vulkanas, kuris yra beveik tris kartus didesnis už Everestą. Šią formaciją riboja Farsio provincija, kurioje yra trys vienodai įspūdingi ugnikalniai.
NASA ir DLR (Vokietijos aviacijos ir astronautikos centras) planuoja pirmą kartą matuoti planetos temperatūrą, apskaičiuojant, kaip šiluma palieka Marsą ir kontroliuoja geologiją. Šilumos aptikimas bus svarbi „InSight“ misijos dalis, kurią valdo „Jet Propulsion Laboratory“ (Pasadena, Kalifornija).
„InSight“ turi būti pirmoji misija ištirti gilų Marso interjerą naudojant HP3 šilumos skaitiklį. Ši energija išlieka planetos viduje, nes ji buvo užfiksuota prieš daugiau nei 4 milijardus metų. Be to, energija atsiranda dėl radioaktyviųjų elementų skilimo akmeninėje aplinkoje. Šilumos perdavimas per planetą ir plutą lemia, kurios paviršiaus savybės sudarys.
Įdėkite „termometrą“ po žieve
Mokslininkai sugebėjo modeliuoti vidinę Marso struktūrą, tačiau „InSight“ suteiks pirmąją galimybę rasti tiesą žemiau paviršiaus. HP3 bus patalpintas ant paviršiaus po to, kai prietaisas atvyks 2018 m. Lapkričio 26 d. Zondas ketina prasiskverbti per žemę, įsiskverbti giliai į ir perkelti kabelį jutikliais, kurie lemia planetos vidinę šilumą. Tai yra sudėtinga užduotis, nes viela turi lipti giliai, kad būtų išvengta plataus paviršiaus temperatūros svyravimų.
Jei kabelis įstrigo aukštesnėje nei tikėtasi, matavimus bus galima išmatuoti. Žinoma, duomenyse bus daugiau triukšmo, tačiau kasdieniniai ir sezoniniai oro svyravimai gali būti atimami lyginant su žemės temperatūros matavimu. Be to, prietaisas skleidžia šiluminius impulsus. Mokslininkai nustatys, kaip greitai prietaisas šildys aplinkinį uolą, kuris padės apskaičiuoti uolienų laidumą.
Naujos planetos receptas
Kaip planetos šilumos srauto pavyzdį įsivaizduokite vandens viryklę ant viryklės. Kai skystis šildomas, jis plečiasi, tampa mažiau tankus ir pakyla. Šaltesnis vanduo krenta į apačią, kur jis taip pat įkaista. Šis šaltų ir karštų būsenų ciklas vadinamas konvekcija. Tas pats atsitinka planetoje, kur veislės šypsosi milijonus metų. Vulkanai rodo vidinius aktyvius procesus. Didžioji dalis akmeninių pasaulių atmosferos susidaro dėl to, kad ugnikalniai priverčia dujas išeiti iš gylio. Manoma, kad kai kurie didžiausi sausieji Marso kanalai atsirado, kai Farsio ugnikalniai išsiveržė į atmosferą. Jame buvo saugomi vandens garai, kurie atvėsino iki skysčio ir galėjo sukurti kanalus.
Kuo mažesnė planeta, tuo greičiau ji praranda savo pirminę šilumą. Marsas pasiekia tik 1/3 Žemės parametrų, todėl didžioji šilumos dalis buvo painiojama ankstyvojoje istorijos stadijoje. Be to, vyraujantis geologinės veiklos kiekis patenka į pirmus milijardus metų. NASA pateikė „makro“ planą, leidžiantį ištirti Marso geologiją iš viršaus. HP3 pirmą kartą padės žiūrėti į vidų.
