Prieš trejus metus Juta universiteto komanda surado supermazinį juodąją skylę nykštukinėje galaktikoje, o vėliau kitą neįtikėtinai mažą. Šie faktai parodė, kad nykštukai gali būti didesnių galaktikų liekanos, kurios susidūrė su išoriniais sluoksniais po susidūrimo su didesnėmis galaktikomis.
Dabar ta pati grupė suklupo dar dviem itin kompaktiškomis galaktikomis, slepiančiomis supermazines juodas skyles. Šie pavyzdžiai potencialiai dvigubai viršija supermazinių skylių, kurios gali egzistuoti Visatoje, skaičių. Juodosios skylės sudaro didelę jų masės dalį, kuri patvirtina teoriją: nykštukai yra masyvių galaktikų liekanos, suskaldytos didesnėmis galaktikomis.
„Mes vis dar nesuprantame viso galaktikos formavimo ir evoliucijos proceso“, - sako tyrimo autorius Chrisas. „Galbūt dalis centrų yra kompaktiškos galaktikos, atskirtos nuo išorinių dalių.“
Galaktikų matavimas
Mokslininkai išmatavo du rastus objektus VUCD3 ir M59cO, esančius už Paukščių tako spiralinių ginklų Mergelės galaktikos klasteryje. Abiejose vietose buvo aptiktos supermazinės juodosios skylės. Pirmajame objekte jo masė yra lygi 4,4 mln. Saulės (13% galaktikos masės), o antroje - 5,8 mln. Saulės (18%). Norint suprasti skalę, Paukščių tako skylė užima tik 0,01% galaktinės masės (4 mln. Saulės).
Mokslininkai matavo žvaigždžių judėjimą naudodamiesi Gemini observatorija Vulkane Mauna Kea (Havajai). Siekiant stebėti itin kompaktiškas galaktikas, buvo naudojamas adaptyvus optikos metodas (jis padeda ištaisyti Žemės atmosferos sukeltus iškraipymus).
„Tai stebina, nes itin kompaktiški nykštukai užima tik 0,1% mūsų galaktikos. Bet juose yra juodųjų skylių, kurios yra didesnės už mūsų “, - žavisi An.
Norėdami apskaičiuoti objektų masę, astronomai naudojo Dvynių observatoriją. Žemės atmosfera sukelia iškraipymus, kurie trukdo skaičiavimams. Lazeris ūžia į dangų, sukurdamas mažą netikrą žvaigždę. Tada astronomai per šešis kartus per sekundę perkelia veidrodį, kad apskaičiuotų iškraipymo lygį. Gauti rezultatai taikomi būtiniems objektams. Adaptyvioji optika leidžia susikoncentruoti į neryškius vaizdus.
Mokslininkai pastebėjo, kad žvaigždžių judėjimas galaktikos centruose buvo daug greitesnis nei išorinėse zonose - klasikinis juodosios skylės buvimo atvejis.
Ypač kompaktiškų nykštukinių galaktikų paslaptys
Ypač kompaktiškos nykštukinės galaktikos buvo rastos 1990-aisiais. Juose yra šimtai milijonų žvaigždžių, esančių 100 šviesmečių teritorijoje. Bandant išsiaiškinti, kas ten vyksta, kilo sunkumų, nes galaktikos sveria daugiau nei jų žvaigždžių suma. 2014 m. Anil Seth pasiūlė, kad paslėpta supermassyvi juoda skylė pridėtų papildomą masę. Taip pat yra alternatyvi panašių nykštukų teorija: tai yra supermaziniai žvaigždžių grupės (100 000), kuriose tuo pačiu metu pasirodė objektai. Didžiausias mūsų galaktikos klasteris turi 3 milijonus žvaigždžių, o itin kompaktiškos nykštukinės galaktikos turi 10-100 kartų daugiau. Ir čia svarbu suprasti: ar jie yra vienodi, ar yra skirtumas?
„Akivaizdu, kad jie yra skirtingi, o moksliniai tyrimai tai patvirtina“, - sako Seth.
Juodosios skylės ir galaktikos formavimas
Juodosios skylės yra tokios galingos gravitacijos zonos, kad net šviesa negali pabėgti. Jie pasirodo žvaigždžių sunaikinimo metu. Supermassive masė pasiekia daugiau nei 1 milijoną saulės. Manoma, kad tokie gigantai gyvena visų didžiųjų galaktikų centre.
Kaip jie atsidūrė tokiuose trupiniuose? Pagal vieną teoriją, itin kompaktiškos nykštukinės galaktikos galėjo būti daug didesnės, bet tam tikru laikotarpiu jos praėjo per sunaikinimą dėl dar didesnės galaktikos poveikio. Ši informacija keičia supratimą apie tai, kaip sukuriamos ir vystomos galaktikos. Taigi, itin kompaktiškos nykštukinės galaktikos leidžia pažvelgti į praeityje įvykusius procesus ir nėra gerai suprantami.
