Marsą sukrėtė meteoritų grupė, sukeldama mirtiną pavojų būsimiems kolonistams.
Žemė turi storą atmosferą, apsaugančią nuo visko, išskyrus didžiausius akmenis. Tačiau Marso praranda tokią prabangą, kuri kelia kitą mirtiną riziką žmonių buvimui joje. Paimkite, pavyzdžiui, NASA „Mars Reconnaissance Orbiter“ pastabas. Nuo tol, nedidelė tamsių dėmių grupė ant šviesaus kraštovaizdžio buvo vienintelis meteorito poveikio ženklas. Tačiau didėjant paaiškėjo, kad tai buvo ne vienas, bet dešimtys streikų aplink mažą Farsido regiono teritoriją.
Naudodami „Mars“ kontekstinę kamerą (CTX), mokslininkai nustatė, kad tai įvyko 2008–2014 m. Tikroji prigimtis pasirodė 2016 m. Spalio 4 d., Kai buvo žiūrima su didelės raiškos vaizdavimo mokslo eksperimento (HiRISE) kamera. Du dideli smūginiai krateriai yra papildyti 30 mažesnių, o tai rodo, kad meteoritas susiskaidė Marso atmosferoje ir sudužo į paviršių šiukšlėmis.
PG nesibaigia stebėjimu, pastebėdamas ilgalaikius pokyčius naujuose poveikio rajonuose Marse. Tai padės ne tik nustatyti meteorinių smūgių dažnį, bet taip pat suteikia natūralias priemones kasybos medžiagai žemiau paviršiaus. Tai reiškia, kad galėsime stebėti tuos mineralus, kurie nebuvo paveikti sunkiomis oro sąlygomis (nes jie buvo po žieve). Be to, stebėdami ilgalaikius dulkių medžiagų pokyčius aplink sprogimo vietas, galime sužinoti daugiau apie paviršiaus vėjas ir mažų dalelių judėjimą. Verta pažymėti, kad tamsūs kraterių apylinkių plotai yra ne tik išmetimo rezultatas. Meteoritų poveikio metu nukentėjęs oras išpūsti paviršiaus dulkes, paliekant tamsesnę medžiagą. Analizuodami šį vaizdą, planetiniai mokslininkai galės nustatyti meteorito kritimo kryptį. Viršutiniame vaizde meteoritas nukrito nuo pietų.
Farsis regiono vaizdas iš MRO kameros, kurioje pirmą kartą buvo aptiktas meteorito klasteris.
Mokslo požiūriu tai ne tik įdomi, bet ir vaidina svarbų įspėjimą. Dabar viskas sako, kad 2030-aisiais mes vis dar pradėsime žmogišką misiją į Marsą (ar tai būtų Kinija ar NASA su SpaceX tarplaboratorine transporto priemone). Ir jei viskas vyks gerai, galėsime ten pastatyti nuolatines kolonijas. Tačiau laukiame atšiauraus priėmimo, prie kurio turime būti pasiruošę.
Marso atmosfera yra apie 100 kartų plonesnė nei mūsų, ir meteorai pasiekia daugiau. Tokioje situacijoje atmosfera nėra pakankamai stora, kad degintų kosminius akmenis, tačiau pakanka juos sudaužyti į mažus gabalus. Ir tai reiškia, kad nebus vieno smūgio, bet viso krušos.
Tai yra labai pavojinga kolonistams, gyvenantiems uždarose buveinėse. Galų gale, jie paprasčiausiai gali padengti sprogstamąsias lukštas, iš kurių jūs negalite išvengti. Nėra jokių scenarijų, kurie padėtų išspręsti šią problemą.
