Planetinis miglotas NGC 7009 (Saturno ūkas) rodomas iš tamsios formos išgalvotų burbulų pavidalu. Spalvingas fotografuotas įrankis MUSE ant VLT
Prieš jus planetinis miglas NGC 7009, primenantis spalvotų burbulų grupę. Žemėlapyje pateikiamos sudėtingos struktūros, panardintos į dulkes. Tarp jų: lukštai, halo, panašūs į bangą. Visos šios formos padės tiksliai suprasti, kaip formuojasi ir veikia simetrija.
Purvinas gyvena 5000 šviesmečių atstumu Vandenio teritorijoje. Jis taip pat vadinamas Saturnu, nes jis yra kaip žieduota planeta. Anksčiau tai buvo žvaigždė, turinti mažą masę, kuri pateko į raudoną milžinišką stadiją ir stumdavo išorinius sluoksnius. Medžiaga ištinusi ir spindėjo UV spinduliais, sukurdama dulkes ir karštą dujas. Centras yra miršta žvaigždė, transformuojanti į baltą nykštuką. Norint suprasti formų kūrimo procesą, mokslininkai nusprendė patekti į miglą naudodami MUSE įrankį VLT (labai didelis teleskopas).
Prietaisas padėjo gauti pirmuosius išsamius dulkių ir dujų paskirstymo žemėlapius, kurie atveria įvairias miglo struktūras: elipsinę vidinę apvalkalą, išorinį apvalkalą ir halogeną. Taip pat matoma bangų funkcija. Dulkės išplito visame ūkyje, tačiau mažiausias kiekis yra kraštuose, kur jis žlunga.
Vidinis apvalkalas yra plečiama smūginė banga, galinti sudužti į dulkių grūdus ir juos ištrinti, pakeliant temperatūrą.
Dujų ir dulkių struktūrų palyginimas padės suprasti planetos ūkių vaidmenį mažos masės žvaigždžių gyvenime ir mirtyje bei tokių formų kūrimo principą.
