Kartais nenuostabu, kiek skirsisime, jei į procesą pridėsime paprastą vandenį. Mėnulis pasirodė prieš 4,4–4,5 mlrd. Metų, po to, kai į Mariją sumušė objektas į mūsų planetą. Šis smūgis suformavo raudoną karštą ir iš dalies išgaruotą medžiagą, besisukančią aplink kūdikių planetą. Dėl to jis atvėrė ir pasirodė mūsų palydovas.
Jau daugelį metų mokslininkai tikėjo, kad po smūgio vandenilio, gauto iš vandens molekulių, išvyko iš disko ir nuėjo į kosmosą. Tai sukeltų sausą mėnulį, kuris atitiktų mėginių analizę. Tačiau išsamus Mėnulio chemijos tyrimas rodo, kad jis gali būti drėgesnis, o tai reiškia, kad kyla klausimų dėl jo formavimo proceso.
Mokslininkai sugebėjo sukurti išsamius modelius, kad nustatytų, ar gali būti mėnulio formavimo teorijos, paaiškinančios vandens buvimą ir kitų lakiųjų elementų, pvz., Kalio ir natrio, nebuvimą. Jie naudojo skirtingas temperatūros sąlygas ir vandens kiekį diske, sudarančiame palydovą. Aukštesniame šildyme vyrauja silikatinės poros, susidariusios išgaunant proto-žemę. Esant žemesnei temperatūrai diske buvo vyraujantis vanduo, tačiau vandenilis nebuvo išleistas, todėl procesas nėra pakankamai efektyvus.
Tačiau gerai, kad iki šiol sukurti modeliai atitinka būgnininko variantą. Tačiau tai taip pat reiškia, kad turėsime ieškoti kitų priežasčių, kodėl kalėje yra tiek mažai kalio, natrio ir kitų lakiųjų elementų. Galbūt jie iš pradžių buvo palydovai ir vėliau persikėlė į kosmosą.
